Daugelį šimtmečių visuomenėje dominavo katalikų bažnyčios formuojamas požiūris į pasaulį bei peršamas primityvus religinis supratimas. Bažnyčios hierarchai bandė griežtai reguliuoti materialųjį pasaulį, kontroliuoti mūsų kasdieninį gyvenimą bei su didžiuliu įtaigingumu pasakojo apie kitą, dvasinį pasaulį (lyg tai jie ten patys yra buvę) ir sakė ką mums reikia daryti, kad patekti į tą kitą pasaulį, baigus šį gyvenimą. Negana to, bažnyčia išvystė sisteminį propagandos įrankį — apologetiką, tam, kad apsukrūs teologai, gudriai žaisdami protingais žodžiais bei suniveliuotomis frazėmis, galėtų suteikti religinėms fantazijoms panašumą į realybę.
Laikui bėgant, kai žmonės suvokė bažnyčios impotenciją, kad ji visiškai nieko nesupranta apie tikrąjį pasaulį, apie realybę, o tik grubiai kišasi į natūralią pasaulio eigą, žlugdo bei luošina žmonių gyvenimus, kursto nesantaiką visuomenėje bei priešinasi progresui, žmonės ėmė nusisukti nuo bažnyčios. Jos mokymai liko kažkur praeity, tarp liaudies pasakų, fantazijų ir kito liaudies folkloro. Per du tūkstančius metų bažnyčia tiek sumenkino ir vulgarizavo supratimą apie Dievą bei dvasinį pasaulį, jog bet kokia, net ir nežymi, mintis ar žodis apie Dievą, arba bet kokie samprotavimai apie transcendentiskumą, sukelia suprantamą išsilavinusių žmonių alerginę reakciją ir atstūmimą. Todėl šiuolaikinėje visuomenėje susidaro tam tikras vakuumas, kai pasenusios bažnytinės pasakėčios jau nebetenkina šiuolaikinio žmogaus poreikių, bet materialaus pasaulio mokslinė paradigma neleidžia pažvelgti už mūsų 3D pasaulio ribų. Tačiau materialaus mokslo pažanga netikėtai prisidėjo prie atradimo kitos realybės. Ir toji kita realybė, pasirodė yra kur kas didesnė, kur kas realesnė, daug didingesnė ir labiau įdomesnė bei protingesnė, nei mums nuolat pasakojo primityvi, "šventoji" bažnyčia..
